| | Kun. doc. dr. Arvydas RAMONAS
Nacionalinis delegatas universitetinei sielovadai
Klaipëdos universitetas
Universitetinë sielovada IV: Kapeliono ir koplyèios institucija
Evangelijos skelbimas universitete reikalauja kvalifikuotø sielovados vadovø, kurie pasiþymëtø ne tik tikëjimo gilumu ar patyrimu, bet ir iðmanytø aukðtosios mokyklos darbo specifikà. Kapeliono skatinama sielovada gali sukurti akademinëje aplinkoje krikðèioniðkà bendruomenæ bei iðplësti veiklà, kad bûtø sukurtas tinkamesnis þmogaus asmeniui pasaulis. Pats þodis „kapelionas“ yra kilæs ið lotynø k. termino cappellanus, kuris savo ruoþtu kyla ið termino capella – koplyèia. Katalikø Baþnyèios kanonai kapeliono sàvokà ir pareigas apibrëþia taip: „kapelionas yra kunigas, kuriam patikëta pastoviai rûpintis bent dalies tikinèiøjø bendruomenës ar ypatingos grupës reikalais, laikantis visuotinës ir dalinës teisës normø.“ (Diaz J., Cappellano, in Nuovo Dizionario di Diritto canonico, San Paolo, 1993, p. 124, plg. Codex Iuris Canonici, can. 564). Todël kapelionas pirmiausia yra atsakingas uþ sielovados grupës subûrimà ir veiklà. Sielovados grupæ sudaro dëstytojai ir studentai, suprantantys evangeliniø vertybiø svarbà, norintys jas atskleisti bei liudyti universitetinëje aplinkoje. Kapeliono uþdavinys - priimti kiekvienà atëjusájá, nesvarbu kokià patirtá turintá, dþiaugsme ar varge esantá, padëti problemø kamuojamam studentui ar profesûros nariui, já suprasti. Jaunimui reikia padëti jø iðgyvenimuose. Vidiniai iðgyvenimai, ieðkojimai ir atradimai, juos patiriantiems asmenims yra labai reikðmingi. Juos patyræs jaunimas trokðta pasidalinti pirmaisiais juos praturtinusiais vidinës patirties vaisiais (plg. Trimakas, K., Jaunimas. Patirtis ir áþvalgos, Kaunas, 2000, p. 120).
Bûtø idealu, jeigu universitete bûtø koplyèia, kur bûtø galima ðvæsti sakramentus, susirinkti maldai, susikaupimui ar kokiam krikðèioniðkam kultûriniam renginiui. Universitetinë koplyèia turëtø vykdyti ðias funkcijas:
Koplyèia turëtø bûti vieta, kurioje nebijoma skelbti Jëzaus Kristaus Evangelijos tiesos, tai darant sumaniai ir kantriai. Koplyèia turi turëti autentiðkà dvasingumà, kuris yra átvirtintas praeities didþiosiose tradicijose, bet tuo pat metu yra nukreiptas ir á ateitá. Šis dvasingumas turi bûti tikras, gyvas ir aktyvus. Tai yra viso ko pamatas. Bûtent pats Kristus èia veikia aktyviai. Jis yra mokytojas, evangelizuotojas, gaivintojas, tikintieji yra tik jo instrumentai. Šiø dienø jaunimas ieðko autentiðkumo ir integralumo, o bûtent ðie siekiai ir turi bûti universiteto koplyèios veiklos esmë. Jeigu krikðèioniðkoje kultûroje nedalyvauja Kristaus dvasia, tada ji niekuo netampa geresnë uþ pasaulietinæ kultûrà, kuriai siekiama daryti teigiamà átakà.
Koplyèia turëtø bûti vieta, kur renkasi bendruomenë, kur ðvenèiama Eucharistija. Bendras autentiðkas liturginis gyvenimas yra viena ið svarbiausiø katechezës ir evangelizavimo formø. Per Eucharistijos ðventimà Baþnyèia pasireiðkia kaip „sakramentas“, ir kaip „þenklas bei instrumentas“ intymios sàjungos su Dievu ir su visa þmoniø gimine. Bendruomenës gyvenimas bet kuriame lygmenyje pasireiðkia visur, kur tinkamai parodomas humanizmas, gerbiantis asmens, sutverto pagal Dievo paveikslà ir panaðumà, garbæ ir orumà. Bûtent bendruomenëje iðmokstama gerbti savo paèiø orumà, suþinoma apie kitø þmoniø orumà. Postmodernioje visuomenëje, kur akcentuojamas individualizmas, gyvenimas bendruomenëje tampa svarbus, jeigu siekiama iðsiaiðkinti savo, kaip þmonijos ðeimos atstovø, teises ir ásipareigojimus. Pasidalijimas iðgyvenimais, remiantis moralës principais, kurie mus priartina prie savæs, kaip Dievo kûriniø (vaikø) visiðko supratimo. Sielovada (á sunkias/ribines situacijas patekusiems þmonëms) – tai gydantys susitikimai su kitais þmonëmis, kur dalijimàsi iðgyvenimais.
Koplyèia turi bûti ta vieta, kur Kristø galima atrasti per autentiðkà ir gyvà katechezæ, Dievo Þodþio skaitymà bei dvasingumo ugdymà. Universitetinë katechezë Kristø atskleidþia ypatingai kaip mokytojà. Intelektualiai augantiems þmonëms ávairiose jø studijø srityse turi bûti pasiûlytas iððûkis kartu ugdytis ir augti savo tikëjime, studijuojant turtingus raðytinius ðaltinius, teologijà ir dvasingumo tradicijas. Daug jaunø þmoniø tiesiog „nori pamatyti Jëzø“ (Jn, 12, 21). Visomis pedagoginio poveikio priemonëmis svarbu parodyti ásiklausymà á ðiuos pageidavimus, kaip ir deramà dëmesá tiems, kurie ieðko Kristaus ar atsakymo á klausimà apie gyvenimo esmæ ir prasmæ. Gebëjimas pasidalinti Evangelijos paslaptimi daþnai kyla ið ankstesniø gyvenimo patirèiø. Taigi koplyèioje jaunimui turëtø bûti átaigiai pateiktos didþiosios tikëjimo tiesos, diskutuojama apie tas tiesas. Verta pastebëti, kad tikras dialogas yra ámanomas tik tada, kai tikëjimas dialogo dalyviams yra tapæs realybe. Be to, visada svarbu iðlaikyti trapià pusiausvyrà tarp didaktinio komponento ir naujø moksliniø áþvalgø.
Koplyèia turëtø bûti ta aplinka, kur vyktø pagarbus akademiðkas ir sàþiningas dialogas ne tik tarp proto ir tikëjimo, tarp kultûros ir religijos, bet ir tarp skirtingø krikðèioniðkø konfesijø. Ekumeninë dvasia universiteto koplyèioje turi aiðkiai byloti apie tuos dalykus, dël kuriø sutariama, nagrinëjant Evangelijos vertybes. Ekumeninis dialogas turi skleisti viltá, kad istorijos bëgyje krikðèionys sugebës pasiekti visiðkà ir regimà bendrystæ tarpusavyje, nes tikëjimas yra grindþiamas ne savo paèiø jëga, bet Kristaus noru, kad „jie bûtø viena“ (Jn 17, 22) (plg. Fairhead J., University chaplaincy, in Universita e Chiesa in Europa, Elledici, Torino, 2003, p. 142-143).
Kapeliono, kaip bet kokios bendruomenës ganytojo funkcija yra melstis uþ bendruomenæ, dël jos studijuoti ir aukotis, kad padarytø jà panaðià á Baþnyèià, Kristaus Suþadëtinæ, vis graþesnæ ir vertesnæ Tëvo palankumo ir Šventosios Dvasios meilës. Kapeliono kaip ganytojo dimensija ragina já vadovauti akademinei bendruomenei tarnaujant visiems jos nariams ir kiekvienam atskirai, apðvieèiant jø sàþinæ tiesos ðviesa, autoritetingai remiant evangeliná krikðèioniðko gyvenimo autentiðkumà, taisant klaidas, atleidþiant, gydant þaizdas bei skatinant broliðkumà (plg. Presbyterorum ordinis, 6).
Jonas Paulius II savo paraginime Ecclesia in Europa sako, jog á naujosios evangelizacijos misijà yra pakviesta visa Baþnyèia: „tarnauti vilties Evangelijai evangelizuojanèia meile yra visø pareiga ir atsakomybë. Kad ir kokia bûtø kiekvieno charizma ar tarnyba, pagrindinis kelias, kuris nurodytas visiems ir kuriuo visi gali eiti, yra meilë: tai kelias, kuriuo þengti savo Mokytojo pëdomis paðaukta visa baþnytinë bendruomenë“ (Ecclesia in Europa, 33). Todël ir sielovadiniø tarnybø buvimas universitete neða savo misijà ir tarnystæ visai akademinei bendruomenei. 2002 metø JAV vyskupø konferencijos pastoracinis laiðkas sielovados tarnystës klausimais „Dvasios ágalinti“ (plg. Lingertaitienë A. JAV Vyskupø konferencijos pastoracinis laiðkas universiteto sielovados tarnystës klausimais „Dvasios ágalinti“, Vilniaus akademinës sielovados centro kronika, Vilnius, 2002) iðskiria 6 bruoþus ir turint omenyje, kad akademinës pastoracijos kûrimas yra organizuojamas dalijantis kitø ðaliø patirtimi, ðiuos tarnystës bruoþus galima bûtø pritaikyti ir Lietuvos universitetø sielovadinëje tarnyboje.
Tikëjimo bendruomenës kûrimas. Laiðke sakoma, kad studentø gyvenimas yra fragmentiðkas, suskilæs, todël, kad iðgyvena santykiø atðalimà ir atitolimà. Kadangi krikðèionybë yra bendruomeniðka, tai visi pakrikðtytieji turi turëti atsakomybæ kurti tikinèià maldos ir tarnystës bendruomenæ. Baþnyèia priima visus asmenis, juos dvasiðkai gydo bei suteikia viltá.
Tikëjimo pasisavinimas. Laiðke taip pat teigiama, kad studentai akademinëje aplinkoje susiduria su moksliniu – sisteminiu màstymu, kuris áneða skilimà religinëje plotmëje (materializmas, individualizmas, reliatyvizmas). Studentai susiduria su ávairiomis teorijomis, kurios viena kitai prieðtarauja. Taèiau paþymima, kad studentai daþnai jauèia troðkimà gyventi prasmingà gyvenimà. Ypaè studentø ieðkojimuose yra svarbus profesûros vaidmuo. Reikëtø pateikti vilties pavyzdþiø studentams, nes jie daþnai bûna linkæ pasiduoti nihilizmui. Todël tampa reikðmingos ávairios Šventojo Raðto grupës, kuriose apmàstomas tikinèiojo gyvenimas, pasidalijama teologinëmis áþvalgomis bei gyvenimo patirtimi.
Krikðèioniðkojo sàmoningumo formavimas. Jaunimas ypaè susiduria su moraliniu reliatyvizmu, todël reikia jam padëti susiorientuoti tarp gërio ir blogio; padëti apmàstyti realius gyvenimo klausimus.
Ugdymas teisingumui. Labai svarbûs iðlieka socialiniai klausimai, kur studentai turëtø suvokti asmens orumo svarbà, silpnøjø teisiø gynimà, atsakomybæ uþ savo vienokius ar kitokius priimtus sprendimus ir veiksmus.
Asmeninio tobulëjimo skatinimas. Akcentuojama ugdyti kritiná màstymà; svarbu ugdyti ne tik auklëti þinanèias, bet ir màstanèias asmenybes. Dvasinio troðkimo penas turëtø bûti suteikiamas per ávairias maldos ar Šv. Raðto grupeles, liturgijos metu. Svarbu atsakyti á psichologinius – emocinius poreikius, kai iðkyla átampa draugystës metu ar sunku surasti tarpusavio bendravimo kalbà. Šiame laiðke siûloma pravesti diskusijas, kviestis prelegentus, sutuoktinius, psichologus, pasirenkant vertingas pokalbiø temas.
Vadovø ugdymas. Nuo bûsimøjø vadovø priklausys, kokia bus visuomenë. Krikðèioniðkas vadovavimas remiasi meilës tarnyste, kuri padeda kitiems pakilti ið nevilties, netikrumo jausmo. Ypatingai raginama atkreipti dëmesá á tuos studentus, kurie savo noru atlieka vienokias ar kitokias tarnystës. Todël skatinama tokiam jaunimui rengti kursus, seminarus, apmàstymus. Akcentuojama atkreipti dëmesá á paðaukimø ugdymà, atskleidþiant ðeimos ir lytiðkumo reikðmæ, tëvystës atsakomybæ, o taip pat padràsinti tuos, kurie nori gyventi celibatiná gyvenimà, nes jie ypatingai jauèia visuomenës spaudimà ir iðgyvena kultûrinius stereotipus (plg. A. Lingertaitienë, 2002, p. 2).
Kadangi ðiandien didþioji visuomenës dalis tikrai iðgyvena neviltá, ne iðimtis yra ir jaunimas, studentija, todël Katalikø Baþnyèia privalo eiti á jaunus þmones, á universitetus ir neðti viltá visiems þmonëms. Nemaþa dalis studentø pasiduoda ávairiems negatyviems reiðkiniams todël, kad patys iðgyvena krizes: tai ávairios kilmës baimë dël ateities, nerimas, beprasmybë, vilties neturëjimas. Baþnyèia, skelbdama Evangelijà, þmogui atneða viltá, padeda atrasti gyvenimo ir mirties, meilës ir kanèios prasmæ, suteikia egzistencinius pagrindus kasdienybei. Sielovadiniø tarnybø buvimas universitete yra svarbus, siekiant sudaryti sàlygas studentams bræsti tiek intelektualiai, tiek ir dvasiðkai. Akademinë sielovada padeda studentams ir dëstytojams susitikti su Kristumi, kuris yra tikras ir nekintantis tiesos ir laimës ðaltinis.
Universitetas, në kiek ne maþiau nei kitos visuomenës institucijos, patiria ðiø laikø iðbandymus. Nepaisant to, jis áneða nepamainomà indëlá á kultûrà tol, kol jis nepraranda savo pirminës paskirties bûti ta institucija, kuri yra atsidavusi moksliniams tyrimams ir, tuo pat metu – þmogaus asmens ugdymui. Ši tarnystë turëtø tapti centrine nuolatiniø reformø ir adaptacijos procesø metu, kurios gali prireikti, siekiant, kad universitetas, kaip viena seniausiø institucijø Europoje, neatsiliktø nuo laiko þingsniø. Kapeliono ir koplyèios institucija universitete suteikia galimybæ rûpintis akademinës bendruomenës dvasiniu ir religiniu gyvenimu, padëti ieðkoti gyvenimiðkø ir akademiniø sprendimø, konsultuoti dvasinio gyvenimo klausimais. Koplyèia turëtø bûti ta vieta, kur studentai ir dëstytojai iðkilus asmeninëms krizëms, eitø pasimelsti ar susitikti su dvasiniu vadovu ar konsultantu. Apskritai sielovada akademinëje bendruomenëje turëtø suteikti galimybæ kiekvienam norinèiam studentui ar dëstytojui gauti nuolatinæ dvasinæ pagalbà bei atsakymus á rûpimus egzistencinius gyvenimo klausimus.
Bus daugiau
|
á pradþià
á virðø